Kompiuterių istorija. Pradedant DEC VT100. HOT.LT News. Lithuanian

Pirmuoju video displėjumi, kurį pardavinėjo DEC (Digital Equipment Corporation), buvo PDP-1 (apie 1962 m.) displėjus. VT05, sukurtas 7-o dešimtm. pabaigoje, buvo „stiklinis teletaipas“, tačiau pirmuoju DEC terminalu, turinčiu tokias svarbias galimybes kaip adesuojamas žymeklis, buvo VT52 (apie 1974 m.). DEC VT100

Tuo metu terminalų rinkoje vyravo visiškas chaosas, kai kiekvienas gamintojas įvedinėjo savas terminalų valdymo sekas. Tačiau palengva tam buvo sukurtas ANSI standartas. Pasirodžius X3.64 (1977 m. pab.), kai kurie gamintojai ėmė skųstis, kad standartas pernelyg painus ir negali būti pritaikytas.

Tačiau DEC pagamino VT100 (1978), panaudojusi brandžią idėją panaudoti bendros paskirties mikroprocesorių (8 bitų „Intel 8085”) kodų sekų interpretavimui. Ir nors tai nebuvo pirmuoju terminalu, palaikančiu X3.64 standartą, VT100 greitai išpopuliarėjo ir DEC tapo pirmaujančia terminalų gamintoja.

Visi vėlesni DEC terminalai galėjo emuliuoti savo pirmtaką, nors ir pridėdavo naujų galimybių. Tačiau iš tikro dauguma šiuolaikiniu „VT100” emuliacijų iš tikro imituoja kiek patobulintą VT102.

1983 m. VT220 perėmė mantiją iš VT100 tekstiniams taikymams, o VT240 reikalavo atskiros grafikos įrangos. Kita karta buvo VT320, VT330 ir VT340, o sekanti – VT420 ir VT440. 1996 m. buvo parduodami VT510, VT520 ir VT525 (jie parduodami su „Digital“ ir „Dorio“ prekiniu ženklu, tačiau iš tikro juos gamina Ostine „Boundless Technologies“).

BASIC-8 buvo BASIC programavimo kalbos atmaina DEC kompanijos PDP-8 minikompiuteriams, kurios pagrindu vėliau išplėstos naujos BASIC versijos, ypač paminėtina BASIC-PLUS, skirta PDP-11. DEC kompanijos BASIC kalba tapo savo laikmečio mokomąja ir vartotojiška programavimo kalba, pritaikyta sistemoms su mažai resursų.
Ją sukūrė David Ahl‘as (g. 1939 m.), pradėjęs dirbti DEC pardavimų edukacijai skyriuje 1969-ais; skyrius padavinėjo PDP-8 aukštosioms mokykloms ir koledžams. Tuo metu DEC aktyviai propagavo savo FOCAL kalbą, esančią apkarpyta JOSS versija, galinčią veikti turint labai ribotą atminties kiekį, tokį kaip 4 KB DEC-8 pagrindinės atminties.

D. Ahlas jautė, kad potencialūs vartotojai nėra susidomėję FOCAL, o tuo metu plačiai naudota BASIC kalba. FOCAL buvo konceptualiai panaši į BASIC – ir D. Ahlas rado palaikymą dalies DEC menedžmento sukurti BASIC atmainą, kad galėtų su PDP-8 sėkmingai konkuruoti edukaciniame sektoriuje. Pasamdytas programuotojas iš Bruklino sukūrė BASIC-8, o D. Ahlas į ją perkėlė kelias populiarias FOCAL programas, įskaitant „Nusileidimo į Mėnulį“ ir „Hamurabi“ žaidimus. Taip pat jis leido EDU naujienraštį, kuriame populiariu skyriumi buvo BASIC programų tekstai. Jie vėliau buvo surinkti į knygą „101 BASIC Games“ (1973).

BASIC-8 tapo sėkminga preke ir 8-ojo dešimtm. pradžioje DEC vėl tapo populiaria edukaciniame sektoriuje. 1970 m. išleidus PDP-11 su išplėsta BASIC-PLUS versija, kai kurie vartotojai ėmė skųstis dėl variantų skirtumų. Po 1973–75 m. recesijos DEC nusprendė sumažinti skyrių ir D. Ahlas perėjo į analogišką skyrių AT&T kompanijoje kur pradėjo leisti „Creative Computing“ žurnalą, vėliau nusipirko iš DEC teises į „101 BASIC Games“ ir atgaivino kaip „BASIC Computer Games“, išsiliejusia į pirmąją milijoniniais tiražais parduodamą kompiuterinę knygą.

Kaip ir dauguma BASIC‘ų, BASIC-8 buvo interpretatoriumi, bet skirtingai nuo daugumos to meto minikompiuterių, kuriuose BASIC buvo pilna vartotojo matoma aplinka, BASIC-8 veikė kaip atskira programa TSS/8 operacinėje sistemoje, tad tokios komandos kaip RUN ar LIST, tradiciškai siejamos su BASIC, negalėjo būti panaudojamos programose. Atminties panaudojimo minimizavimui turėtos 5-ios atskiros programos: EDITOR, COMPILER, LOADER, INTERPRETER ir ERROR. Tik COMPILER nebuvo kompiliatoriumi šiuolaikiniu supratimu, o greičiau vadintinas „tokenizatoiumi“, verčiančiu BASIC kodą į vieno žodžio apimties „tokenus“, atitinkančius raktinius žodžius ir komandas. Paruoštą ir atmintyje paliktą jų seką po to galėjo įvykdyti INTERPRETER. ERROR klaidos kodus išvesdavo tekstiniu pavidalu.

DEC - viena pagrindinių JAV kompanijų kompiuterių rinkoje 1957-1998 m. laikotarpiu. 1998 m. DEC nupirko „Compaq” (pati 2002 m. atitekusi HP) – tuo metu tai buvo didžiausias firmų susijungimas kompiuterių pramonėje, tačiau „Compaq” nelabai žinojo ką daryti su pirkiniu.
7-me dešimtm. Išpopuliarėjo DEC kompiuteriai (ypač PDP-8, laikomas pirmuoju sėkmingu minikompiuteriu). 1970 m. pasirodė gerai žinomas PDP-11, o 1977 m. VAX-11 buvo plačiai naudojamu 32 bitų minikompiuteriu. Tie kompiuteriai daugelyje sričių galėjo konkuruoti su didžiaisiais kompiuteriais (mainframe). Tačiau spartus mikrokompiuterių vystymasis 9-o dešimtm. pabaigoje greitai sumažino DEC sistemų vertę. Jos paskutiniu didesniu bandymu buvo DEC Alpha 64 bitų RISC architektūra, tačiau, nors tuo metu tai ir buvo greičiausi procesoriai, tačiau dėl gana aukštos kainos teko „iškristi iš vežimo“.
Taip pat DEC gamino ir spausdintuvus, terminalus, ryšio priemones (tinklo plokštes). Taip pat kūrė programinę įrangą (kompiliatorius ir kt.).
TSRS plačiai (nelegaliai) klonavo DEC kompiuterius ir programinę įrangą. Pvz., PDP-11 paremtą dviprocesorinį kompleksą SM-1600 gamino „Sigma“ Lietuvoje (kaip ir VAX-11 pagrindu sukurtą SM - 1700). Lietuvoje iki IBM PC įsigalėjimo buvo paplitę DVK-2 mikrokompiuteriai, naudojantys procesorius artimus DEC T-11. Jie buvo suprojektuoti ir gaminami Zelenograde šalia Maskvos. Operacine sistema buvo RT-11 klonas (OS DVK).
O štai Lietuvoje „Švyturio“ žurnalas (leistas 1949-1999) pirmasis panaudojo DVK-3 kompiuterį (gaminta „Sigma“) „maketavimo“ darbams - teksto „laužymui“, taip atsisakydamas linotipo naudojimo (apie 1992-94 m.; sistemos kūrėjai A. Balvočius ir J. Skendelis). Sistemos pagrindu buvo tekste naujoje eilutėje įvedamos specialios komandos, atliekančios „maketavimo“ darbus. Paruoštą tekstą praleidus pro šią programą, buvo gaunamas „outputas“, kurį buvo galima naudoti spausdinimo formų paruošimui.
Dar vienu pagarsėjusiu PDP-11 klonu buvo mokykloms skirtas mikrokompiuteris BK-0010Š, gamintas Šiaulių „Nuklone“.