Stanislavas Lemas. Cave Internetum, 1997

Iš Vienos gavau laišką, kurio autoriai atkreipė dėmesį į vieną mintį iš mano interviu „Spiegel“ žurnalui apie antimateriją. O ten sakiau, gal kiek lengvabūdiškai, kad mažiau bijau antimaterijos nei interneto. Tai juos sudomino, kadangi visi susižavėję internetu ir mano, kad ateityje nieko kita nedarysime, tik naršysime jo tinkluose ir šen ir ten.

Tad pabandysiu, kiek iš anksto, užbėgdamas į ateitį, parinkti mano mintį patvirtinančius argumentus. Internetas man atrodo vienu tų grynai technologinių reiškinių, kurio šviesusis aversas plačiai reklamuojamas ir todėl geriau matomas, nei jo niūrusis reversas. Kaip modelį, aišku, primityvų, paimsiu didelę geležinkelio stotį su į visas puses vedančiais skruzdėlių takais, iešmais, išsišakojimais ir kitais įrenginiais. Iš stoties išvyksta šimtai traukinių. Idėja, kad jie gali būti prikimšti tik šieno, pakulų ar žirnių su kopūstais, yra beprasmė. Svarbu, ką veža ir kam veža. Tokiu būdu Internetas – tai grynai komunikacinės svajonės realizacija, tačiau iš esmės viskas yra gerokai sudėtingiau.

Mokslo institutai, universitetai, didelės redakcijos ar informacinės agentūros, be abejo, iš tinkle turi didelę naudą, bet efektyviai juo naudotis galima tik daugiau ar mažiau uždaroje sistemoje. Bet jei atvirkščiai, kaip tai planuojama, sistema atvira, o internetas neturi apribojimų, jokio centro, jokios kontrolės (bijau sakyti, „cenzūros“), tai mums gresia ne tik kažkokia pornografija, bet atsiveria ir didžiulė kriminogeninė erdvė. Netrukus kiekvienas, turintis modemą, telefoną ir kompiuterį, galės bet kurią minutę kalbėtis su kuo pageidauja, o tuo netruks pasinaudoti įvairios gaujos, teroristai, mafija. Tinkle galima, ir specialistai tai daro, vogti informacines paslaptis ar kredito kortelių numerius, vienu žodžiu, rengti stambius sukčiavimus. Žaibiškas duomenų perdavimas be jokios kontrolės iš vieno Žemės krašto į kitą gali sukelti biržų kursų karštinę.

Aš, deja, netikiu, jog anima naturaliter christiana est (natūraliu gyvenimu yra krikščioniškas). Patirtis moko, kad greičiau jau žmogus žmogui vilkas. Aš labai norėčiau, kad nebūtų atlapotos visos durys, kad šis tinklas būtų kontroliuojamas. Štai vokiečiai atliko bandymą, deja, gana bedantį, iš tinklo pašalinti kai kurias temas, kaip liaudies socializmas ar terorizmas. Tinklas pats savaime nėra protingas, kaip ir telefono tinklas. Tinklui žinia apie tai, kad 10 atominių bombų nukrito ant Japonijos nėra svarbesnė nei tai, kad šeimininkės sandėliuke prasmirdo kiaušinis.

Aš skaičiau paskutinius interneto fanų pasisakymus apie galimybę atlikti chirurgines operacijas Afrikos džiunglių glūdumoje – jas darys vietos chirurgai vadovaujant patyrusio amerikiečių chirurgo, sėdinčio savo kabinete kitame žemyne. Tokiais atvejais kai kas prarandama: taip, pvz., pas sergantį cukriniu diabetu ateina senas patyręs daktaras, vaikščiojanti enciklopedija, ir jis iškart pajunta lengvą acetono kvapą, būdingą šiai ligai. Internetas jokių kvapų neperduoda – ir intuityvios patirties žinios dingsta.

Dauguma, tarp kitko, pokalbio temą laiko pramoga ar žaidimu – juk taip malonu susisiekti su pažįstamu ir juo pasišnekėti neatsitraukiant nuo rašomojo stalo tokiu būdu internetas tampa korinio telefono, apimančio visą Žemės rutulį, atmaina. Gali atsirasti eilinis prieštaravimas, toks banalus, kad net nesinori apie jį kalbėti“ - norint naudotis tinklu reikia mokėti lotynišką abėcėlę ir anglų kalbą. Tailandietis ar kirilicą naudojantis slavas su savo kalba į internetą nelįs, nes nėra verčiančio įtaiso²⁾. Taigi, broliai, pirma išmokite anglų kalbos. Atsiranda žmonių skaidymas į mokančius šią kalbą ir jos nemokančius. Šis anglizavimas plinta vis plačiau ir mane jaudina ne vien tik iš lingvistinių sumetimų; tai susiję su technologija, kuriai suteikiama privilegijuota padėtis, kitas paliekant už borto.

Iškyla ir grynai techninės problemos. Kai kurie interneto adresai sudaryti iš beprasmio raidžių ir skaitmenų rinkinio. Kol buvo kalbama apie kelis tūkstančius adresų, jie tilpo vienoje knygoje. Bet šiandien kalbama apie 40 mln., - ir tai jau net ne enciklopedija, o visa biblioteka. Kažkada „Apžiūroje vietoje“ aš sugalvojau atstumininkus, kurie informaciją matavo atstumu, kurį reikia nueiti, kad sužinotum, pvz., kad kažkas kažką padarė. Kaip prieš didelių elektrinių užtvankas yra pastatyti filtrai, saugantys nuo teršalų, taip ir internetas privalo gintis nuo informacinio potvynio. Pateiksiu nežymų pavyzdį: vienas specializuotas Amerikos žurnalas manęs paprašė straipsnio apie protingus robotus. Aš lenkiškai parašiau, kodėl protingi robotai negalimi, o vienas Kanados lenkas iš Monrealio MakGilo universiteto tekstą išvertė į anglų kalbą. Aš to paprašiau faksu, tačiau jis atsakė el. paštu; pats jo atsakymas buvo trumpas, užtat adresas ir kiti tarnybiniai duomenys, kurių dėka laikas galėjo ateiti iki mano sekretoriaus, buvo du kartus ilgesni. O tvirtinimas, kad internetas gali pakeisti knygas, bibliotekas, skaityklas, skamba nemaloniai. Sako, kad kažkas apsivedė per atstumą ir turi žmoną kitame pasaulio pakraštyje. Knyga nėra paprastas daiktas – ją norisi paimti į rankas, vartyti, kaip aš darau su prieškariniu „Ugnies ir kardo³⁾ “ leidimu.

Taip pat manau, kad yra pavojų, apie kuriuos dabar nežinome. Atsiradus pirmajam automobiliui taip pat nebuvo numatyta, kas nutiks vystantis mechanizacijai. Bet kuri technologija turi savo tamsiąsias iš anksto nenuspėjamas puses. Neneigiu akivaizdžios interneto naudos. Žadama, kad virtuali tikrovė mus taip pat pasieks per jį. Bet niekas plačiau nerašo apie su juo susijusius pavojus. Labai neramina, kad pagrindinė varančioji interneto jėga – stambus kapitalas. Investuotojai tikisi didelio pelno, tad iš čia ir kyla pastangos įtikinti visus, kad prisijungus prie tinklo prasidės laimingiausia jų gyvenimo epocha. Aš, priešingai, matau daug pavojų, nors net nepaliečiau politikos sferos, kuri yra labai svarbi. O juk ne cave canem¹⁾, o tik cave Internetum - tokia mano ypatinga pareiga.

¹⁾ cave canum, lot. – saugokis šuns

²⁾ Tai jau nėra tiesa – esė rašyta 1997-ais, kai Internetas dar nebuvo taip išsivystęs kaip dabar. Dabar kuo paprasčiausiai galite pasinaudoti „gūglės“ vertėju, o taip pat pilna informacijos ir nelotyniškos abėcėlės pagrindu.

³⁾„Ugnimi ir kalaviju“ (1883-84) yra Henriko Senkevičiaus (1846-1916) istorinis romanas, pradedantis trilogiją, kurios kitos dalys yra „Tvanas“ (1884-86) ir „Ponas Volodyjevskis“ (1887-88). Jame veiksmas vyksta 1647-51 m., B. Chmelnickio Ukrainos kazokų sukilimo laikais. 1999 m. pagal jį pastatytas filmas (rež. E. Gofmanas).

Kiti HOT.LT straipsniai:
Dirbtinis protas?
Interneto istorija
Amerikietiškoji Šalčiūtė
Didžiųjų duomenų mitas
Telefonai: 5G pagreitis
Siurbkite tiesiai į smegenis
Aklieji bei aiškiaregiai
Virusinis marketingas
Informacijos ekologija
Pirmasis interneto ryšys
Tikroji Interneto pabaiga
Kuo taps Homo sapiens?
S. Lemas. Trumpas sujungimas
Atskleistoji istorija: SKIE-MUO
A. Cvetkovas. Blogio atskleidėjai
Kas ten šiukšlina mano komentarų sritį?
Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
Mūšis kibernetiniame pasaulyje
Užmirškite Internetą mokyklose
Ar mašina kada nors mąstys?
Kada statistika gali meluoti?
Pasikėsinimas į multivisatas
Senas, bet mielas dviratis
Kur viešpatauja chaosas?
Visata kaip kompiuteris
Naujojo tipo mokslas
Senasis mano kūnas
Mažylis buvo pirmasis...
Požiūris į SEO
Haketonai