Gyvename nuostabiu laiku. Istorijos vadovėliuose aprašoma praeitis dažnai akmenuotas,
spygliuotas, kruvinas, kartais tragiškas kelias tolsta. Regis, saldus gyvenimas jau ranka pasiekiamas,
o grubi ginklo jėga užleidžia vietą švelnia laikomai minties galiai.
Soft power prieš hard power.
Pamirškime laikus, kai reikėjo būti apsiginklavusiam iki dantų! Šiandien besišypsančioje pasaulinėje
arenoje svarbiau ne nugalėti, o įtikinti galia grįstus santykius keičia įtikinėjimo menas. Ne be interneto
pagalbos vienu kaimu tapęs pasaulis nuo kovų perėjo prie diskusijų. Tai panašu į mitą.
Akivaizdu, kad mūsų žemė jau nėra padalyta į du blokus. Akivaizdu, kad sienos kiūra. Kinijos turistai
plūsta į Paryžių ir Romą, naujieji Putino Rusios princai okupuoja Žydrąjį krantą ir Ispanijos rivjerą. Ar žmonija
perlipo kultūrų ir režimų skirtumus, kad pasiektų aukščiausią išsivystymo laipsnį, kai kiekvienas žemės
gyventojas turi vienodas galimybes gauti informaciją ir turėti, reikšti nuomonę? Ar kompiuteriais,
palydovinėmis antenomis ir plokščiaekraniais televizoriais užtikrinama laisva naujienų ir idėjų sklaida?
"Rusiški pinigai plūsta, žodžio laisvė skęsta. Paryžiui prabangios užkandėlės ir šampanas, rytams uždanga, už kurios karaliauja
viena nuomonė".
Andre Glucksmannas
Ši dieviška hipotezė apgaulinga. Google staiga, triukšmingai ir su nuostoliais pasitraukus iš žemyninės
Kinijos dalies, viskas grįžo į senas vėžes: kibernetinė cenzūra žengia į priekį, tinklaraštininkai neapsaugoti nei
nuo e.pašto stebėjimo, nei nuo politiškai kryptingo persekiojimo (pasiteiraukite 08 chartiją pasirašiusių
pekiniečių arba žaliųjų teheraniečių).
Šiandienos aktualijos yra šnipinėjimas ir kibernetinės atakos (paklauskite baltų arba gruzinų). Lengva
galimybė nedelsiant transliuoti urbi et orbi nuneša mus ne į kibernetinę stebuklų salą, o į kovos lauką. Įvairios
nedemokratiškos šalys (ir ne tik tos, apie kurias dažniausiai kalbama) grasina pasisavinti kuo didesnę mūsų
minčių dalį. Iranas, Kinija ir Rusija jos tai daro geriausiai, bet jos nėra vienišos uzurpuoja stebuklingą
nuomonės formavimo galią, net jei tam reikia atitverti piliečius hermetiška hercų ir informatikos priemonių
siena.
Vienas Dievas težino, kaip Obama ir jo komanda stengiasi neužgauti strateginių partnerių. Užatlantės
diplomatijos vadovė Hillary Clinton dažniausiai ignoruoja žmogaus teisių klausimą, ypač kai jis susijęs su
Kinija. Jos pranešimas 2010 m. sausio pabaigoje tik kiek iškalbingesnis: Pasaulyje leidžiasi nauja geležinė
informacijos uždanga. Google trenkus durimis, Clinton pirmą kartą išdrįso taip pasisakyti ir leido sau keletą
čerčiliškų pastebėjimų. Lažinuosi, kad Kinijos komunistų lyderiai žino Fultono kalbą (1946 m.) ir nutuokia, ką
tai reiškia. Laukime tęsinio...
Prieš universalųjį internetą pastatyta didžioji siena verčia kelti esminį šiam amžiui klausimą: jei profaniškoms
ar religinėms autokratijoms atiduosime aukščiausią teisę į piliečio mąstymą, jei išankstine cenzūra valdžią
atiduosime minčių policijai, galime tikėtis blogiausio. Netikros naujienos, ksenofobiški paistalai, mirtį
nešantys gandai, be jokios atsvaros pateikti naudojant galingą visuotinio tinklo jėgą, gali tapti
postmoderniomis Didžiojo brolio atmainomis.
Jei profaniškoms ar religinėms autokratijoms atiduosime aukščiausią teisę į piliečio mąstymą, jei išankstine cenzūra valdžią
atiduosime minčių policijai, galime tikėtis blogiausio.
Andre Glucksmannas
Per krizę nėra nieko paprasčiau kaip sukelti lengvai įtikinamo individo paniką. 2008 m. rugpjūtį Maskva
nesustodama trimitavo apie paranojiško, išprotėjusio Gruzijos prezidento vykdomą genocidą,
nepašykštėdama jam ir tokių epitetų kaip naujasis Hitleris, Amerikos ir NATO statytinis ir t.t. 140 milijonų
rusų nesiginčydami prarijo šią informaciją jiems ir neįmanoma jos ginčyti, daug jų iki šiol ją laiko tiesa, nes
Kremlius įvairiais būdais turto nusavinimais, įkalinimas ir žmogžudystėmis monopolizavo žiniasklaidą
savo rankose. Valstybė, užgrobusi .com, įgyja beveik popiežišką neklystamumą.
Kadaise diktatūros siekė valdžios apibrėžtose teritorijose: fabriko savininkas jautėsi savo teritorijos
šeimininkas ir reikalavo nesikišti į tai, kaip (blogai) jis elgiasi su darbininkais už uždarų durų. Šiandieninės
autokratijos muitinės savo postus įrenginėja galvose, o eterio iešmininkai į įstatymo užribį nukreipia viso
pasaulio tinklaraštininkus. Deja, senosios demokratijos, žvangant sidabriniams, per prievartą šypsodamosi,
užleidžia nuomonės formavimo teritoriją šiandienos despotams.
Vienam Tbilisyje įsikūrusiam transkaukazo TV kanalui neseniai panaikinta galimybė transliuoti prancūzišku
palydovu (Eutelsat) šis tiesiog pakluso Gazprom reikalavimams. Maskvai pareiškus, kad erdvė priklauso
jai, Eutelsat (beje, 25 proc. finansuojamas iš viešųjų lėšų), maloniai sutiko mano palydovas priklauso
jums. Rusiški pinigai plūsta, žodžio laisvė skęsta. Paryžiui prabangios užkandėlės ir šampanas, rytams
uždanga, už kurios karaliauja viena nuomonė.
Hėgelis, didis filosofas, tvirtino, kad vienintelė istorijos pamoka yra tai, kad iš istorijos nepasimokoma.
Ar mes pasmerkti amžinai kartoti tas pačias klaidas? Nemanau! Google neatsitiktinai trenkė durimis,
nesutikusi su laisvę žudančiais Kinijos valdžios institucijų reikalavimais. Vienas iš Google steigėjų Sergejus
Brinas (36 metai) gimė Sovietų Sąjungoje jam teko su tėvais bėgti nuo gulago. Ir jis puikiai tai atsimena.
Nesvarbu, kad teks prarast pinigų jis neketina mūryti naujo melo rūmo. Jam nepatinka ir Vakarų
abejingumas kylančiai didžiajai informacijos sienai. Įdomu, ką apie tai mano Voltero ir Monteskjė Paryžius?
Andre Glucksmannas (g. 1937) - prancūzų eseistas, Naujųjų filosofų judėjimo lyderis. Jaunystėje žavėjosi
marksizmu, anarchomaoizmu. Parašė keletą knygų, paskutinė Vaiko įniršis (pranc. Une rage denfant, 2006).
Vienas žymiausių šiuolaikinių realpolitik kritikų.
Kiti HOT.LT straipsniai:
Haketonai
Kobolo motina
Įsilaužimų istorija
Virusinis marketingas
Amerikietiškoji Šalčiūtė
Kas ten šiukšlina mano komentarų sritį?
Cinizmas kaip amatas
Ateityje mes visi būsime kiborgais
Rusija: taikinys tinkle
Paranoja skverbiasi giliai
Bilas Geitsas: kol dar nebuvo garsus
Ar mašina kada nors mąstys?
Jūsų skaitmeninės tapatybės kelias į anapilį
Pirmoji programuotoja: Ada Lovelace
Kiber-seksualumas ir žmogaus prigimties vystymasis
P-NP: Ant sveiko proto svarstyklių
AWK kalba - sena ir nuolat aktuali
Slaptieji planetos valdytojai
Tikroji Interneto pabaiga
Ką vadiname programuotoju?
Visata kaip kompiuteris
Davidas Hilbertas
Lėlininkai
|