Vanevaras Bušas: žmogus, kuris neišrado kompiuterio

Be to, kad įsteigė „Raytheon“, pradėjusia šaldytuvais ir vėliau tapusia karinės įrangos tiekimo įmone, ir Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo Mokslo tyrimų ir vystymo agentūrai, Vanevaras Bušas (1890-1974) sukūrė Diferencialinį analizatorių, analoginį kompiuterį, ir įvedė koncepciją, kuri dabar vadinama hiperlinku. Jo istorija viena keisčiausių kompiuterių istorijoje.

Jis sukūrė kelis analogines mašinas ir pradėjo kurti skaitmeninį kompiuterį. Jis save laikė išradėju. Dar jaunystėje jis sukūrė prietaisą paviršiaus lygiui matuoti: jį ridenant žemės paviršiumi jos brėžia aukščio pokyčių kreivę. Prietaisas buvo mechaninis, tačiau turėjo integratorių – pagrindinę analoginio kompiuterio komponentę. Jis buvo naudojamas aukščio pokyčiams sumuoti, kad būtų gautas veiksnus aukštis. Prietaisas buvo toks įspūdingas, kad 1912 m. gavo patentą, o išradėjui suteiktas mokslinis laipsnis.

Bet jis specializavosi elektros inžinieriumi. Jis parašė vadovėlį apie elektros grandinių matematinę analizę ir skaitė labai populiarų kursą. Vėliau jis pradėjo farmacinius tyrimus, nors mažai žinojo apie chemiją. Ilgus metus važinėjo gariniu „Stanley Steamer“ ir perprato jo darbą. Jis dirbo „General Electric“, bet vėliau grįžo dėstyti į MIT. Pirmaisiais žingsniai į skaičiuoklių pasaulį buvo poreikis spręsti lygtis – tai nuolat skatino vystyti skaičiuoklius.

Bušas norėjo spręsti lygtis susijusias su transmisija elektros linijomis. Tų diferencialinių lygčių paskaičiavimai užtrukdavo mėnesius. MIT elektros inžinerijos fakultetas tam projektui sugaišo 20 m.! Bušas pasiūlė idėją 1925-ais ir ties ja dirbo su studentais. Kartu jie sukūrė elektromechaninį daugintuvą ir dalytuvą.

1928-iems jie jau turėjo veikiančios mašinos modelį, įrodantį, kad tai įmanoma. Kiekvieno žingsnio metu buvo bandoma mechanines komponentes keisti elektromechaninėmis. 1928-ųjų pabaigoje jie buvo gavę lėšų galingesnės mašinos sukūrimui – tai jau buvo didelė mašina, kurią matė Douglas Hartree ir kurios kopiją padarė Mančesteryje (žr. apie Mančesterio „Baby“).

Šiandien mums atrodo, kad MIT Diferencialinis analizatorius buvo skaičių „kramtytuvas“ labai specifinės ir techninės prigimties, tačiau tais laikais jis laikytas „mąstančia mašina“ – tokiomis antraštėmis šmėžavo „The New York Times“.

1936 m. V. Bušas Amerikos matematinei draugijai nusiuntė straipsnį „Instrumentinė analizė“, kuriame aptarė Č. Babidžo darbus kuriant analitinę mašiną. Jis laikė, kad centrinio programerio valdymui pajungus IBM perfokortų įrenginius galima būtų sukurti Babidžo mašiną. Tai rodo, kad jis suprato programuojamumo idėją.

Netrukus V. Bušas pradėjo kurti elektroninė skaitmeninę „Greitą aritmetinę mašiną“. Jis ją aprašė 1937-38 m. straipsniuose. Ji rėmėsi atmintimi perfojuostoje – jų naudojo tris: duomenims, programai ir ROM analogui. Valdymo perfojuosta galėjo būti pakartotinai nuskaitoma, kad atliktų operacijas kiekvienam duomeniui esančiam duomenų perfojuostoje.

Visi registrai, logikos ir aritmetikos elementai buvo elektroniniai ir sukurti naudojant lempas. Mašina buvo dešimtainės aritmetikos ir visi skaitliukai bei registrai naudojo dešimties būsenų žiedus - t.y. vieno skaitmens įsiminimui reikėjo 10-ies lempų. Programa nenaudojo nei skaitinių adresų, nei sąlyginio valdymo priemonių. Trūkstant duomenų sunku pasakyti, kaip ji tiksliai veikė. Jei ji buvo pabaigta, tų galimybių stoka turėjo paaiškėti iškart, kai ji ėmėsi realių uždavinių!

1940-ais Bušas tikėjosi, kad mašina bus pajėgi sudauginti du šešiaženklius skaičius per 0,2 sek. ir veiks 0,01 Mhz sparta. Daug laiko buvo gaištama bandant sumažinti lempų kiekį, o tada darbai tiesiog nutrūko, nes komandos nariai buvo įtraukti į atominės bombos kūrimą: Antrojo pasaulinio karo metais V. Bušas vadovavo ir tai koordinuojančiai Mokslo tyrimų ir vystymo agentūrai (NDRC), o jam tiesiogiai pavaldus buvo Urano komitetas, kurį jis perorganizavo sustiprindamas mokslinę dalį. 1945 m. jis buvo įtrauktas į „Laikiną komitetą“ ir patarė nedelsiant ir be perspėjimo panaudoti atominę bombą prieš Japonijos pramonės objektus.

„Greitą aritmetinę mašina“ buvo užmiršta iki prasidedant patentų karui tarp Univac ir Honeywell prieš ENIAC. Tačiau visų nuostabai V. Bušas neigė savo indėlį į skaičiavimo mašinų vystymąsi ir mašina nebuvo minima teismo išvadoje. Po karo Bušas negrįžo prie skaičiavimo mašinos kūrimo. Tačiau tai nebuvo vienintelis Bušo indėlis į tą sritį.

1945 m. jis paskelbė straipsnį „Kaip mes mąstom?“, aprašantį „Memex“, mašiną, kuri įsimena ir pasiima informaciją iš mikrofilmų. Ji informacijos pasiekimui naudojo tai, ką šiandien vadiname hiperlinku. Jame jis nuspėjo, kad ateityje „atsiras visai nauja enciklopedijų forma su asociatyviomis nuorodomis jose“. Jame jis dar pažymėjo: „Tai nebuvo mokslininkų karas; tai buvo karas, kuriame dalyvavome visi“.

Susiedamas susijusią informaciją tyrinėtojas galėjo sukurti naujus jos paieškos būdus. „Memex“ nebuvo vien miglota idėja - Bušas kaip išradėjas turėjo labai aiškią viziją, kaip ji galėjo būti sukurta, o vieninteliu sunkumu, kad ji veiktų pakankamai greitai, buvo nuotraukų naudojimas atmintinei.

Jis netgi pabandė sukurti „Sparčiojo pasirinkimo mašiną“ (Rapid Selector Machine), mikrofilmuose ieškančią puslapių su nurodytu indeksu. Ilgai manyta, kad ji nebuvo sukurta, tačiau po daugelio metų paaiškėjo, kad ji buvo įslaptinta. Ji buvo naudojama viename ypač slaptame dešifravimo agentūros projekte. Matyt slaptų agentūrų veiksnys ir buvo lemiamas, kad apie ją tiek mažai žinome. V. Bušas prisidėjo prie Japonijos pranešimų dešifravimo mašinos sukūrimo, bet apie tai nieko daugiau nežinoma – o juk ji galėjo būti sukurta „Greitos aritmetinės mašinos“ (Rapid Arithmetic) pagrindu, nors galėjo būti ir grynai elektromechanine.

1955 m. V. Bušas išėjo į pensiją ir persikėlė į savo senus namus Kembridže, Masačūsetso valst. Jis sakė, kad nenori būti kliūtimi jo įpėdiniui! Visuomenėje buvo plačiau žinomas indėliu atominės bombos kūrime nei kompiuterių pionieriumi. Jo 1945 m. ataskaita JAV prezidentui „Mokslas: Nesibaigianti riba“ apie pokarinio mokslo programą tebėra aktuali JAV mokslo politikoje.

Jis daug padarė inžinerijos srityje: patobulino šildymo mašiną, darbavosi su laivais ant povandeninių sparnų, patobulino garo variklius, giroskopus, panaudojo inovatyvius metodus tapyboje ir padarė dar daug kitų dalykų. Jis gavo daugybę patentų ir buvo daugelio garsių firmų valdybose.

Kiti HOT.LT straipsniai:
Kompiuterių ištakos
Kompiuterių istorija
Programavimo paradigmos
Mažylis buvo pirmasis...
Jau 50 m. „meinfreimams“
ABC – pirmasis kompiuteris?
Programavimo kalbų klegesys
Pirmasis interneto ryšys
Ar mašina kada nors mąstys?
Programavimo kalbų istorija
Styvo Džobso kelias į žvaigždes
Klodas Šenonas – žmogus, išradęs ateitį
Danas Briklinas: skaičiuoklės autorius
Pirmoji programuotoja: Ada Lovelace
Bilas Geitsas: kol dar nebuvo garsus
Naujojo tipo mokslas
Seniausias pasaulyje analoginis kompiuteris
Lambda išraiškos – Java į naują lygį
Visata kaip kompiuteris
Aukšto lygio programavimo kalbų evoliucija
Mūšis kibernetiniame pasaulyje
Kitoniškumas: dygios eilutės
Ką vadiname programuotoju?
Įsilaužimų istorija
ARPANET istorija
Kobolo motina